VYNMEDŽIAI IR ŽIEMOS ŠALČIAI

VYNMEDŽIAI IR ŽIEMOS ŠALČIAI

 

I. ĮŽANGA

Medžių ir krūmų ramybės periodo metu, įvairių temperatūros kitimų sukeltų veiksnių padariniai per laikotarpį nuo sumedėjusio augalo vegetacijos pabaigos iki pumpurų brinkimo vadinami žiemos pakenkimais (Navys, 2008). Augalų atsparumas žiemai, tai atsparumas ne tik šalčiui, bet visam kompleksui ne vegetacijos laikotarpiu nepalankiai veikiančių ekologinių faktorių (Baronienė, 2000).

Žiemojantiems augalams gali pakenkti stiprūs šalčiai, polaidţio vandenys, pūgos, lijundra, ledo plutelė, išdžiūvimas, išpustymas (Ščemeliovas, 1977). Labai pavojinga augalams staigus temperatūros pažemėjimas iš teigiamos į neigiamą ir atvirkščiai.

Geriau žiemos šalčius pakelia tam pasiruošę augalai. Po nepalankios vasaros augalai žiemoja blogiau, nes dėl sausrų ar šalto lietingo oro sutrinka vegetacijos ritmas. Užsitęsus šiltam rudeniui, augalai ţiemai nepasiruošia, o žiemos metu saulėtomis dienomis sušilus orui, audiniai pradeda intensyviau transpiruoti (Navasaitis, 2004; Žeimavičius, 2007).

Žiemos šalčiai vynmedžiams, kaip ir kitiems sodo augalams gali labai pakenkti. Įvairių augalų nušalimo taškas (temperatūros minimumas) yra labai skirtingas. Tačiau ir audinių užšalimas iki tam tikro laipsnio nekenkia gyvybei, jeigu ledas susidaro ne pačioje protoplazmoje, o tarpuląsčiuose. Vynmedžiams ypač pavojinga vadinama kritinė temperatūra, t. y. kai termometro stulpelis nukrinta žemiau nei -21-23 °C , tai minimali temperatūra, kuria dauguma vynmedžių veislių dar gali ištverti. Tačiau yra ir vynmedžių veislių, kilusių iš Šiaurės Amerikoje ar Amūro upės baseine augančių vynmedžių veislių, kurios gali  ištverti net ir -40 °C temperatūrą.  Dėl žiemos pakenkimų gali sumažėti jų derlingumas, o kartais po ypač rūsčios žiemos vynmedis gali ir visiškai nušalti.

Vynmedziai ziema

Po šaltų speiguotų žiemų dažnai pašąla jauni vynmedžiai, ypač pasodinti iš rudens. Jei šalčių metu nebuvo sniego, o vynmedžiai nebuvo papildomai uždengti, jauni vynmedžiai gali visai iššalti.

Dažniausi vynmedžių pažeidimai nuo viduržiemio ypač žemų nakties temperatūrų, įsiveržus arktinės kilmės oro masei, randami pumpuruose ir ūgliuose. Kartais pažeidžiamos net ir daugiametės vynmedžio dalys (kamienas, kordono šakos ir ataugų daugiametė mediena).

Vynmedžio augimo ir derlingumo pokyčiai ateinantį sezoną bus proporcingi pažeidimų vietai, kiekiui ir pažeistų audinių tipui. Pažeidimų, kurie atsirado dėl žiemos šalčių, pasekmės pasimato tik pavasarį ir vasaros pradžioje. Jei neišsprogsta ne tik pirminis (derlingas) pumpuras, bet ir nemažai antrinių ir tretinių pumpurų, tai mes ne tik prarandame derlių, bet gali tekti ir performuoti vynmedį. Be to tokie stiprūs pumpurų pažeidimai dažniausiai signalizuoja, kad pažeidimai gali būti ir metūgliuose, kordono šakose ar kamiene, todėl gali sutrikti vandens ir jame ištirpusių medžiagų transportas. Jei dėl pažeidimų sutrinka vandens ir jame ištirpusių medžiagų transportas, tai jau pradėję augti ūgliai pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje staiga nuvysta. Esant įtint stipriems pažeidimams belieka tikėtis, kad po negyvų ūglių, šakų ar kamieno dalių pašalinimo iš „miegančių“ pumpurų esančių senoje daugiametėje medienoje išaugs nauji ūgliai ir vynmedį bus galima atstatyti.

Šiame straipsnyje pamėginsiu pasidalinti svarbiausiomis žiniomis iš savo sukauptų informacijos šaltinių ir savo asmeninės praktikos apie vynmedžių atsparumą šalčiui, apsaugos būdus, padarinių įvertinimą ir priežiūra po dalinio nušalimo.

 

II. VYNMEDŽIŲ ATSPARUMAS ŠALČIUI

frosty

Atsparumas šalčiui – tai augalo (tame tarpe ir vynmedžio) sugebėjimas ištverti žemesnes nei 0 °C vėlyvo rudens, žiemos ir ankstyvo pavasario temperatūras ir temperatūrų svyravimus. Atsparumas šalčiui nėra pastovus kriterijus, jis viso sezono metu kinta. Prieš žiemą, krentant oro temperatūrai, augalų atsparumas šalčiui palaipsniui didėja – augalai grūdinasi. Pavasarį atsparumas šalčiui pradeda silpnėti.

Vegetuojančio vynmedžio audinius gali negrįžtamai pažeisti ir -2 °C šalna, o gilios ramybės būklės V. riparia ar V. amurensis vynmedžiai, ar hibridai turintys daug šių rūšių genų gali išgyventi temperatūrai nukritus net iki -40 °C.

Pasirengimas žiemai ir grūdinimasis

Augalų pasirengimo žiemai esmė: generatyviniuose ir vegetatyviniuose organuose sumažėjęs vandens kiekis, padidėja atsarginių maisto medžiagų (Dagys, 1980; Navasaitis, 2004)). Atsarginės medžiagos chemiškai pakinta: polisacharidai vienuose augaluose pereina į cukrų, kituose į riebalus.

 Žali vegetuojančio vynmedžio ūgliai pavasarį ir vasaros metu nėra atsparus minusinėms temperatūroms. Jų ląstelėse ir audiniuose yra 80-90% vandens, o sumedėjusiose dalyse (daugiametės šakos, kamienas) yra apie 50%.

Vasaros pabaigoje – rudenį šiųmečiai ūgliai pradeda įgauti rudą spalvą, formuojasi nauja dengiama sistema – peridermas, vynuogių augintojai šį procesą vadina „medėjimu“ arba „ūglių brendimu“. Ūglių „medėjimas“ vyksta nuo pagrindo link viršūnių, todėl ūglių viršūnės dažniausiai nespėja pasidengti peridermu ir lieka žalios. „Nesumedėjusios“ ūglių dalys ir jose esantys pumpurai žūva jau per pirmasias rudenines šalnas.

Pav.1

 

 

 

 

 

 

 
 
 
 
Kairėje nuotraukoje. Matome ūglį, kuris iš kairės pusės „sumedėjo“ per du tarpubamblius, likusi ūglio dalis dar žalia.
 
Dešiniame paveikslėlyje. „Sumedėjusio“ ūglio pjūvis. Iš kairės (iš vidaus) matome ksilemą (arba „medieną“),  ploną brazdo (kambiumo) sluoksnį, floemą (arba karnieną) ir peridermą. Peridermą sudaro keli sluoksniai kamštinių ląstelių, kurios sudaro barjerą vandeniui ir apsaugo gyvas ląsteles viduje. Taigi vynmedžių „sumedėję“ šiųmečiai ūgliai tai nėra tikra mediena su kietu medienos (ksilemos) žiedu, o tik išorinis rudų apsauginių ląstelių sluoksnis.

Tuo metu kai ūgliai suformuoja peridermą, lapai pagelsta ir nukrenta (jei jų nepakanda dar žalių rudeninės šalnos). Augalų grūdinimasis – tai labai sudėtingi biocheminiai procesai, kurių metu augalai ruošiasi žiemos šalčiams. Augalų ląstelėse kaupiasi angliavandeniai, organinės apsauginės medžiagos, mažėja vandens kiekis vakuolėse, keičiasi protoplazmos (pusiau skaidrios, klampios gyvosios ląstelės medžiagos) struktūra ir savybės. Užgrūdinti augalai tampa atsparesni ne tik didesniam šalčiui, bet ir kitiems nepalankiems žiemos veiksniams.

Skirtingos augalų rūšys nevienodai reaguoja į temperatūrą ir kitus veiksnius užsigrūdinimo metu. Vienos jų, tokios kaip V. riparia ar V. amurensis labiau reaguoja į fotoperiodiškumą, kitos, tokios kaip V. vinifera labiau į žemesnes temperatūras. Letalios temperatūros yra skirtingos atskiroms vynmedžių rūšims arba atskiriems tos pačios rūšies genotipams (ar veislėms).

Vegetacijos periodo pabaigoje vynmedžiai rengiasi ramybės periodui: baigia bręsti ūgliai, jų žievė įgauna veislei būdingą spalvą, vyksta fiziologiniai pasiruošimo žiemai procesai. Pumpurai, temperatūrai sumažėjus iki 6-8°C, pereina į gilią ramybės būseną, prie kurios jie neišsiskleidžia net esant palankiai temperatūrai. Po 65 – 75 dienų pumpurai pereina į priverstinės ramybės periodą. Šios būsenos metu augalas yra pasiruošęs aktyviai fiziologinei veiklai. Dažniausiai vegetacijos pradžią stabdo žemos temperatūros. Šio periodo metu palaipsniui mažėja augalo atsparumas žemoms temperatūroms.

cold-hardiness-overview

 Paveiksliuke grafiškai parodytas vynmedžio atsparumo šalčiui  kitimas šaltojo sezono metu. Grūdinimosi fazė, gilios ramybės būsena, kurios metu vynmedis pasiekia maksimalu atsparumą šalčiui ir priverstinės ramybės periodas, palaipsniui pereinantis į aktyvią fiziologinę veiklą.
 

Žiemos šalčiai gali paveikti pumpurus, vienmečius ūglius, daugiametę medieną (kamieną, šakas) ar šaknis. Atsparesnės dalys yra mediena, žievė ir atspariausias brazdas. Pumpurų pažeidimai yra dažniausi, bet paprastai lieka pakankamas normaliai vegetacijai nepažeistų pumpurų skaičius. Vynmedžio šaknys neturi ramybės periodo. Esant palankioms sąlygoms, jos gali augti ištisus metus. Todėl svarbu ar šalčių metu yra sniego danga ir kokio ji storio. Šaknys gali būti pažeistos, jei besniegę žiemą tęsis labai stiprūs šalčiai ir dirvožemis giliai įšals. Apsaugoti šaknis gali mulčas: durpės, trinta spygliuočių žievė, pjuvenos, spygliuočių šakelės, lapai, šiaudai ir t.t. Žiemai pasibaigus mulčą reiktų pašalinti, arba patręšti azotu ir rūgštingumą mažinančiomis priemonėmis (kalkės, pelenai..).

Kai kurių rūšių (ar veislių) vynmedžiai (pvz. Kanadoje augantys V. riparia ar tolimuosiuose Rytuose V. amurensis vynmedžiai) šalčiui labai atsparūs, ištveria iki -40°C, bet labai nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnių ar ilgesnių atšilimų vasario-kovo mėnesiais, nes anksčiau už kitų rūšių vynmedžius pereina į priverstinės ramybės periodą ir pradeda vegetaciją.

Cheminiai, fiziniai ir fiziologiniai pokyčiai, kurie vyksta vynmedžio ląstelėse ir audiniuose nuo kurių priklauso vynmedžių atsparumas šalčiui yra įtakojami kelių pagrindinių faktorių, tarp kurių svarbiausi:

  • genotipas (rūšis, veislė),
  • agrotechnikos priemonių,
  • vietovės mikroklimatinių sąlygų.

Konkretaus augalo atsparumas šalčiams priklauso nuo labai daugelio bioekologinių veiksnių: mikroklimato, vegetacijos periodo meteorologinių sąlygą, rudeninio augalų pasiruošimo žiemojimui (užsigrūdinimo), sniego dangos, temperatūros kaitos žiemojimo laikotarpiu, veislių savybių išlaikyti užsigrūdinimo būseną po atodrėkių arba vėl greitai užsigrūdinti po atodrėkių, pomedžio priežiūros, nualinimo dėl ligų ir kenkėjų, genėjimo, augimo-derlingumo pusiausvyros, šaknų išsivystymo, dirvožemio tipo, tręšimo, drėgmės, vynmedžio amžiaus, metų laiko ir t.t.

Pernelyg gausus derėjimas ar rudenį besitęsiantis ūglių augimas – tai labai svarbūs faktoriai, lemiantys vynmedžio jautrumą šalčiui. Vynmedžių augavietė taip pat ypatingai svarbi.

Trumpi (vienos nakties) vienkartiniai šalčiai yra daug mažiau žalingi negu savaitės trukmės ir ilgesni. Vynmedžių ramybės periodo pradžioje mažai kontrastingų teigiamos ir neigiamos temperatūros periodų kaita tik padidina užsigrūdinimą, o antroje žiemos pusėje, kai jau prasidėjęs vynmedžių priverstinis ramybės periodas, šiltų periodų kaitaliojimasis su šaltais yra žalingas. Ypač daug vynmedžių pašąla, kai šiuo laikotarpiu būna ilgi šilti periodai, o po jų vėl sugrįžta ilgalaikiai šalčiai.

 

III. ŽIEMOS TEMPERATŪROS REŽIMAS LIETUVOJE

Lietuvos geografinės platumos sąlygomis žiemos pasižymi dideliais temperatūrų svyravimais, pasitaiko labai šaltų žiemų, kada sodo augalai patiria didelių nuostolių.

Žiemos šalčiai Lietuvoje ypač kenkia vynuogynams, kai kuriems uogynams ir jauniems sodams. Žemiausia (-43 °C užregistruota temperatūra buvo 1956 m. vasario 1 d. Utenoje. Tą žiemą iššalo apie 11 proc. obelų. Labai šalta buvo 1939–1940 m. žiema – po jos neliko daugiau negu pusės obelų. Ką jau kalbėti apie vynmedžius…

Šaltų žiemų, nežiūrint į globalinį atšilimą, pasitaiko ir pastaraisiais dešimtmečiais. 2012 m. vasario 2–5 d. į Lietuvą įsiveržus arktinės kilmės oro masei, temperatūra naktimis vietomis nukrito iki minus 30–33 °C. Pasiektas stichinio meteorologinio reiškinio – speigo – rodiklis (Žin. 2011, Nr. 141-6642). Šaltos buvo ir dienos – aukščiausia temperatūra neviršijo minus 16–20 °C, pajūryje minus 13–17 °C. (Žiūr. paveiksliukus žemiau paimtus iš meteo.lt tinklalapio)

Pav.3

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 
 
 
 
Žemiausia temperatūra vasario 4 d. naktį.
 

Pav.4

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 
 
 
Žemiausia temperatūra vasario 5 d. naktį.
 

Lietuvos teritoriją pagal agroklimato ypatumus galima suskirstyti į tris sodininkystės zonas: Vakarų, Vidurio ir Rytų. Kiekviena šių zonų suskirstyta dar į du pozonius. Vakarų zona apima Pajūrio (A) ir Žemaičių aukštumų (B) pozonius. Vidurio zona apima Šiaurės (C) ir Pietvakarių (D) pozonius, o Rytų zona apima Šiaurės rytų (E) ir Piet­ryčių (F) pozonius.

atitinkamai 4 zonoje minimali temperatūra -35/ -29oC, į šią zoną patenka Lietuvos rytinė dalis; 5 zonoje -29/ -23 o C – vidurinė Lietuvos dalis, 6 zonoje -23/ -18 o C – vakarinė

Šalčiausia yra Pietryčių ir Šiaurės rytų pozoniuose. Bet kaip matyti iš 2012 metų žiemos žemiausių temperatūrų, „nesaugūs“ gali būti ir visi kiti pozoniai, gal tik išskyrus Pajūrio (A) pozonį. Mikroklimatinės sąlygos taip pat turi įtakos.

Augalų ištvermingumo zonos tai augalų zonavimas pagal atsparumą  žemoms temperatūroms. Augalų zonavimo pradininkai yra amerikiečiai, XX amžiaus viduryje pagal vidutinę minimalią temperatūrą suskirtę JAV teritoriją į zonas, vėliau zonų žemėlapiai sudaryti ir kituose žemynuose.

Pav.5

 

 

 

 

 

Lietuvos teritorija patenka net į tris – 4, 5 ir 6 – augalų ištvermingumo zonas. Tokią įvairovę lemia klimatinės zonos: nuo jūrinio iki kontinentinio. Klimato kontinentalumas didėja einant iš vakarų į rytus: platėja temperatūros metinė ir paros amplitudės, šaltėja žiemos, ilgiau išsilaiko sniego danga, sausėja oras. Atitinkamai 4 zonoje minimali temperatūra -35/ -29oC, į šią zoną patenka Lietuvos rytinė dalis; 5 zonoje -29/ -23 o C – vidurinė Lietuvos dalis, 6 zonoje -23/ -18 o C – vakarinė

Lietuvos sąlygomis sodo augalams pavojingiausias žiemojimo laikotarpis – sausio antroji pusė ir vasario mėnuo, kai temperatūra labai kinta, ir ne visų formų sodo augalai po atodrėkių sugeba išlaikyti užsigrūdinimo savybes arba naujai užsigrūdinti.

Priežastys ar jų kompleksas, dėl ko žūva ar nukenčia sodo augalai žiema gali būti įvairios, kaip matome iš žemiau pateiktos lentelės – Svarbiausios priežastys, turėjusios lemiamos įtakos masiškam sodo augalų pažeidimui Lietuvoje šaltomis XX a. žiemomis (pagal Sturbą, 1969; Kviklį, Lukoševičių, 1982)

Metai
Svarbiausios priežastys
1928/29
1) nepatenkinamas augalų pasiruošimas  žiemojimui;
2) užsitęsę stiprūs šalčiai;
3) dideli temperatūros svyravimai;  
4) užsitęsę šalčiai pavasarį;
5) drėgmės trūkumas gegužės mėnesį
1939/40
1) nepatenkinamas augalų pasiruošimas žiemojimui;  
2) užsitęsę stiprūs šalčiai;
3) dideli temperatūros svyravimai;
4) šaknų pašalimas;    
5) stipri sausra vasaros pradžioje
1941/42
1) nepatenkinamas augalų pasiruošimas žiemojimui;
2) stiprūs šalčiai
1946/47
1) nepatenkinamas augalų pasiruošimas žiemojimui;
2) stiprūs šalčiai
1953/54
1) nepatenkinamas augalų pasiruošimas žiemojimui;
2) pastovūs šalčiai
1955/56
1) stiprūs ir labai stiprūs šalčiai;
2) staigūs ir dideli temperatūros svyravimai
1962/63
1) nepatenkinamas augalų pasiruošimas žiemojimui;
2) pastovūs šalčiai;
3) stiprus temperatūros svyravimas kovo mėnesį
1978/79
1) nepatenkinamas augalų pasiruošimas žiemojimui;
2) ankstyvi stiprūs šalčiai, esant plonai sniego dangai arba visiškai be sniego;        
3) šaknų pašalimas;
4) šalčiai sausio, vasario ir kovo mėnesiais;
5) sausas pavasaris

 

IV. VYNMEDŽIŲ PAŽEIDIMAI PO ŽIEMOS ŠALČIŲ IR JŲ ĮVERTINIMAS

Vynmedžio pumpurų struktūra, jų atsparumas šalčiui ir jų pažeidimai nuo šalčio

Miegantis vynmedžio pumpuras, tai iš tiesų yra pumpurų „junginys“, sudarytas iš trijų vidinių pumpurų. Pirminis pumpuras (nuotraukoje A pažymėtas raide „P“) yra pagrindinis pumpuras, iš kurio išaugęs ūglis ateinantį sezoną duos derlių.

Pumpuras

Pumpuro skerspjuvisi

.

Kitus du pagalbinius (atsarginiai) pumpurus vadinsime antriniu (nuotraukoje A pažymėtas raide „S“) ir tretiniu (nuotraukoje A pažymėtas raide „T“). Pirminiame pumpure yra 2-3 žiedynų užuomazgos, 6-12 lapų užuomazgos, kiekis kinta priklausomai nuo vynmedžio rūšies ir veislės. Deja šis pats derlingiausias pumpuras yra taip pat ir jautriausias šalčiui. Antrinis pumpuras gali būti derlingas, bet gali būti ir be žiedynų, tai taip pat daugiausia priklauso nuo vynmedžio rūšies ar veislės ir turi 4-6 lapų užuomazgas žiemos pabaigoje. Tretinis mažiausias pumpuras yra vegetatyvinis, t.y. iš jo išaugęs ūglis bus nederlingas.

Pavasarį iš ramybės būsenos pumpurai pabunda tokia pat tvarka – pirmas pabunda pirminis ir pabudęs stabdo antrinio ir tretinio pumpurų prabudimą.

Pirminis pumpuras yra mažiausiai atsparus šalčiui, nes jo labiau išsivysčiusios organų užuomazgos ir ląstelės labiau diferencijuotos, jo audiniai ne tik mažiau atsparūs šalčiui, net ir sunkiau atsistato po pažeidimų. Mažiau diferencijuotos ir tankiau kompaktiškiau išsidėsčiusios antrinio ir tretinio pumpuro ląstelės gali pakelti žemesnes temperatūras. Diferenciacijos stoka taip pat leidžia efektyviau pakeisti pažeistas ląsteles.

Tai kas gi nutinka, jei po žiemos šalčių pirminis pumpuras pavasarį „neprabunda“?

Jei pirminis pumpuras žūsta žiemos metu, antrinis ir tretinis pumpuras nepraranda ramybės būsenos ir nepradeda toliau vystytis iki kol ateina pavasaris ir atšyla. Taigi jie lieka mažiau išsivystę ir diferencijuoti palyginus su pirminiu žuvusiu pumpuru. Kai prasideda pumpurų sprogimas, pirminis pumpuras (tuo atveju kai jis nušalo žiema) neinhibuoja antrinio pumpuro augimo, šis „sprogsta“ ir ūglis pradeda vystytis iš antrinio pumpuro. Šio antrinio ūglio vegetatyvinis augimas praktiškai nesiskiria nuo ūglio, išaugusio iš pirminio pumpuro, tačiau derlingumas gali smarkiai skirtis (priklauso nuo rūšies ir veislės). Tretinis pumpuras, tai vynmedžio „trečias šansas“, jei kartais ir iš antrinio pumpuro išaugęs ūglis žūtų pavyzdžiui per vėlyvas pavasarines šalnas.

Pumpurų pažeidimai. Žemiau esančiose nuotraukose pumpurai buvo perpjauti aštriu įrankiu, kad matytųsi vidinė pumpuro struktūra ir pažeidimai. „Pavandenijimas“, parudavimas ar pajuodavimas rodo pažeistus audinius. Reikia atkreipti dėmesį, kad pažeidimai vizualiai tampa matomi tik atšilus orams (ar atšildžius atpjautą ūglio dalį patalpos viduje), kol audiniai sušalę, jie spalvos nekeičia.

nowinter1_zoom

 

 

 

 

Fig 4_0_0

 

 

A. Normalaus, sveiko pumpuro skerspjūvis, matosi visi trys žali pumpurai. B. Šioje nuotraukoje matome nušalusį (parudavusį) pirminį pumpurą (pažymėtą raide „P“), o antrinis ir tretinis pumpurai (pažymėti raidėmis „S“ ir „T“) liko sveiki. C.  Visi trys pumpurai nušalę (parudavę, pajuodę)
 

Miegantis pumpuras

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 
 
Nuotraukoje (D) matome „atsarginį“ miegantį pumpurą, esantį metūglio apačioje, prie pat kamieno. Nušalus visam ūgliui šie „miegantys“ pumpurai gali pabusti ir vynmedis atsistatys. Tačiau iš miegančio pumpuro išaugę ūgliai yra nederlingi, tad derliaus teks palaukti..

.

Ūglių pažeidimai nuo šalčio

Jei po žiemos šalčių yra pažeista daugiau kaip 50% pirminių pumpurų, tai parodo, kad greičiausiai yra pažeidimų ir metūgliuose ar net daugiametėje medienoje. Šiuos pažeidimus sunku pamatyti kol dar nesibaigė šalčiai ir neprasidėjo vegetacija.

Prasidėjus vegetacijai ant pasirinkto metūglio galima padaryti nedidelę įpjovą aštriu peiliuku ir pasižiūrėti ar floema, brazdas ir ksilema yra nepažeisti (žiūr. nuotrauką žemiau).

Sveikas uglis

Šioje nuotraukoje matome sveiką žalsvą floemą (P) ir ksilemą (X).

Ūgliuose šalčio pažeistos vietos turi pilkšva ar rusvą atspalvį ir atrodo kaip išmirkusios. Stipriai pažeisti audiniai gali būti juodos spalvos. Sveika floema ir ksilema bus žalsvos spalvos.

Ląstelių membranos būna pažeistos tiek, kad ląstelės oksiduojasi ir praranda spalvą, vėliau pažeisti audiniai paruduoja ar pajuoduoja.

 

 

 

Ūglio pažeidimai

Uglio pazeidimai

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 Kairė nuotrauka. Šioje Riesling veislės vynmedžio ūglio pjūvio nuotraukoje matome parudavusius audinius daugiausiai išorėje (t.y. floemoje). Ksilema vietomis taip pat pažeista, bet mažiau už floemą.
Viršuje dešinėje. Ploname Concord veislės vynmedžio ūglio pjūvyje matome normalią, žiemos šalčių nepažeistą floemą, tarp ksilemos ir išorinių peridermo ląstelių.
Kairėje dešinėje. Tos pačios Concord veislės vynmedžio ūglio, prieš tai dirbtinėmis sąlygomis atšaldyto iki         -28°C temperatūros, pjūvyje matome žymius floemos pažeidimus, šiek tiek pažeistą ir ploną brazdo sluoksnį (cambium), bet nedaug pažeistą ksilemos audinį.

Pažeista floema ir negyvos brazdo ląstelės neatsistato, tačiau šie audiniai gali būti atstatyti greta esančių sveikų ląstelių ir audinių pagalba.

Daugiamečių sumedėjusių vynmedžio dalių (kordono šakų, kamieno) pažeidimai

Kaip ir vienmečių ūglių, senesnių vynmedžio dalių – daugiamečių vynmedžio kordono šakų ir ataugų, kamienų – pirmiausiai pažeidžiami išoriniai audiniai, t.y. floema. Kuo didesni šalčiai, tuo pažeidimai atsiranda giliau link šerdies. Ksilema atsparesnė šalčiui, bet labai dideli šalčiai gali pažeisti ir ją.

Žemiau matome pažeistų daugiamečių ataugų ir kamieno pažeidimus, atsiradusius po šalčių.

Kamieno pazeidimai

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 Viršuje kairėje.  Ši Chardonnay veislės kordono atauga buvo pažeista šalčio ir mes matome vietomis spalvos praradimą („pavandenijimą“). Ypač pažeidimai matomi išoriniame sluoksnyje – floemoje.
Apačioje kairėje. Matome Chardonnay veislės kamieną balandžio mėnesį, po didelių vasario mėnesio šalčių.  Pašalinus išorinius žievės plaušus matosi „pavandenijusi“ dėmė (parodytą rodykle). Tai rodo, kad floema po išoriniu naujausiu peridermu yra pažeista ir kamienas tapo „nesandarus“.
Dešinė nuotrauka. (Nuo viršaus į apačią): Šios tris nuotraukos rodo didėjantį floemos audinių pažeidimą dėl šalčių. Ksilemos pažeidimų nesimato. Jei vidinė floemos pusė taip pat pažeidžiama, tikimybė, kad vynmedis atsistatys menka. Nors nuotraukoje nesimato, jei pažeidžiama visa floema, dažniausiai yra daugiau ar mažiau pažeista ir ksilema.

Goffinet ir kt. (1992), dirbantys Vašingtono valstijoje (JAV), Kornelio universitete, sudarė tokią skalę aprašančią vynmedžių kamienų pažeidimus: 1 – nepažeista; 2 – pažeista dalis paviršinės floemos; 3 – pažeista beveik visa floema, nepažeista giliausiai esanti floemos dalis ir kambis; 4 – pažeista visa floema, vietomis ir brazdo (kambio) sluoksnis, bet šerdies spinduliai nepažeisti; 5 – pažeista visa floema ir joje esantys šerdies spinduliai, taip pat ir didžioji dalis kambio, matyti grupelės pažeistų ksilemos ląstelių; 6 – pažeista visa floema ir kambis, o taip pat dalis ksilemos ir visi joje esantys šerdies spinduliai. (sutrikdytos visos floemos, brazdo (kambio), ksilemos funkcijos).

Šie pažeidimai nustatomi anatomiškai tiriant kamieną, o pavasarį ar vasarą stebint kamieno pažeidimų įtaką ūgliams. Jie gali visai nesivystyti arba augti lėtai. Sulėtėjęs ūglių augimas susijęs su sumažėjusiu atsarginių angliavandenių, reikalingų ūglio vystimosi pradžiai, kiekiu ir vėlesniu nepakankamu aprūpinimu maisto medžiagomis, vandeniu ar fitohormonais per pažeistus floemos ir ksilemos audinius. Vasaros pradžioje dalis ūglių gali staigiai nuvysti. Tai irgi kamieno pažeidimų pasekmė (nepakankamas vandens transportas per pažeistus ksilemos audinius). Dėl atlydžių žiemą gali sutrūkinėti vynmedžių kamienai. Tai atsitinka dėl to, kad atšilus šaknys pradeda transportuoti vandenį į kamieną. Atšalus vanduo išsiplečia ir suplėšo kamieną. Vienas iš kamieno pažeidimo simptomų yra skysčių lašėjimas iš pažeistų vietų kovo – balandžio mėnesiais. Orinių šaknų ir vėžio formavimasis irgi rodo kamieno audinių pažeidimus. Dėl kamieno pažeidimų vynmedis gali žūti, nors daugeliu atveju augalas iš dalies atsistato.

Kamieno pazeidimai

Kamieno pažeidimų įvertinimas. A) Kamienas su negyva (parudavusia) floema (P) bet sveika žalsvo atspalvio ksilema (X); B) Kamienas su negyva ruda floema (P) ir pažeista ksilema (X); C) Kamienas su negyva floema (P) ir negyva ksilema (X).
 

crowngall3

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 
 
Vėžio formavimasis po kamieno audinių pažeidimų nuo žiemos šalčių
.
.
.

V. KAIP IŠVENGTI AR SUŠVELNINTI ŽALINGĄ ŠALTŲ ŽIEMŲ POVEIKĮ

 1. APLINKOS POVEIKIO ĮTAKOS ĮVERTINIMAS IR TOBULINIMAS

Vieta. Tinkamai parinkta sodui ar vynuogynui vieta sumažina klimato veiksnių neigiamą poveikį ekstremaliomis sąlygomis. Tinkamiausia augavietė – vėjų prapučiama, o dirvožemis gerai drenuotas. Tankiai medžiais apsodintos augavietėse vėjui taip pat sunku išsklaidyti susikaupusį šaltą orą. Vynuogynus reikėtų veisti aukštesnėse reljefo vietose su 5–10º nuolydžiu. Apačioje nuolydis turėtų būti atviras. Vynuogyno negalima sodinti žemutinėje nuolydžio dalyje, kai sodas ribojasi su mišku, su neprapučiama tankia užuovėjos juosta, su aukšta kelio sankasa ar aukštais gyvenamaisiais ar gamybiniais statiniais.

Blogiausia vieta vynuogynams šaltame klimate yra slėniai, kur telkiasi sunkesnis šaltesnis oras. Lygumos, kuriose vyrauja sunkesni dirvožemiai, vynuogynui taip pat nėra labai tinkamos, nes dažnai būna per šlapios ir jose ilgiau išsilaiko šaltas oras ar rūkai.

Drenažas. Nuo žiemos šalčių labiau nukenčia primirkusiame ar blogai drenuotame dirvožemyje augantys vynmedžiai. Ruošiant vynuogynui dirvą, būtina sureguliuoti dirvos drėgmės režimą drenažu ir išlyginti mikroįdubimus, kuriuose kaupiasi drėgmė ir šaltas oras. Vynmedžiai sausesnio nei yra Lietuvoje klimato augalai, todėl dirvožemio drėgnumas pas mus jiems yra dažnai perteklinis. Vynmedžių šaknys sunkiai perneša deguonies stygių dėl dirvožemio įmirkimo. Optimaliai išvystytą šaknų sistemą turintys augalai rudenį būna stipresni, atsparesni šalčiams ir žiemojimo metu jie paprastai nukenčia mažiau. Esant pertekliniam dirvos drėgnumui vasaros pabaigoje – rudenį vynmedžių šiųmečiai ūgliai blogiau „medėja“ ir grūdinasi prieš žiemą. Galima negiliomis vagomis nuleisti susikaupusį vandenį, jei yra nuolydis. Didesniuose duburiuose gali pagelbėti melioracinės priemonės – sutankintas drenažas, paviršinio vandens filtrai. Aišku juos reiktų įrengti prieš sodinant vynuogyną.

2. GENETINIŲ VEISLĖS SAVYBIŲ ĮVERTINIMAS

Veislė. Konkrečios vynmedžio veislės atsparumas šalčiui dažniausiai nurodomas letalia temperatūra (viduržiemį, kai vynmedis yra gilios ramybės būklės), kuriai esant žūva 50% pirminių pumpurų (sutrumpintai – LT50). Mūsų puslapyje esančiuose aprašymuose mes taip pat naudojame ši matavimo vienetą.

Daugumos V. vinifera (Tikrojo vynmedžio) veislių vynmedžių LT50 yra -16 °C. Kai kurios V. vinifera veislės auginamos daugiausia centrinėje Europoje kiek atsparesnės ir atlaiko nuo -20 °C iki -22 °C, tai Traminer Rot, Zweigelt, Pinot Gris, Pinot Noir, Chardonnay. Ko gero viena atspariausių šalčiui iš V. vinifera veislių yra Riesling, kurios LT50 yra tarp -23 °C ir -25 °C.

Hibridinės vynmedžių veislės, priklausomai nuo genų (ir jų sąveikos) paveldėtų iš savo tėvinių formų gali turėti labai skirtingą atsparumą šalčiui. Kadangi atsparumą šalčiui lemia daugelio genų kombinacija, todėl paveldėjimas yra sunkiai prognozuojamas, bet dažniausiai jis būna kažkur per vidurį tarp tėvinių veislių atsparumo. Dažniausiai vynmedžių rūšių procentinė dalis – t.y. kiek procentiškai tikrojo vynmedžio (V. vinifera) ir atsparesnių šalčiui vynmedžių rūšių (V. riparia, V. amurensis, V. labrusca ir t.t.) yra konkrečiame hibride, daug ką pasako apie tikėtiną gebėjimą ištverti žiemos šalčius. Hibridinių veislių atsparumas šalčiui svyruoja nuo -21 °C iki -37 °C. Daugumos desertinių stambiauogių hibridinių veislių LT50  yra tarp -23 °C ir -26 °C, todėl Lietuvos sąlygomis jas būtina žiemai dengti. Veislės, turinčios svarią V. riparia ar V. amurensis genų dalį yra labiausiai atsparios šalčiui. V. labrusca rūšies vynmedžių LT50  yra tarp -30 °C ir -32 °C, todėl hibridai turintys apie 50% šios rūšies genų (daugelis Lietuvoje sukurtų „vietinių“ veislių), o likusius paveldėję iš jautresnės šalčiui V. vinifera, retai kada turės tokį patį atsparumą šalčiui, todėl ypač šaltomis žiemomis jos gali pašalti.

Lietuvos agroklimato sąlygomis būtina parinkti pakankamai ištvermingas veisles, jei vynmedžių neplanuojate žiemai dengti. Daugumai regionų be dengimo žiemai tinkamos yra veislės, kurių atsparumas žiemos šalčiui yra ne mažesnis kaip -30 °C. Pajūrio pozonyje galima auginti ir kiek lepesnes – atlaikančias iki -27-28 °C. Labai ankstyvos vynmedžių veislės, kurių derlių nuimame vasaros pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, leidžia vynmedžiui geriau pasiruošti žiemai, todėl jos geriau žiemoja. Kitas veisles būtina kiekvieną žiemą dengti, jei nenorime rizikuoti derliumi ar net pačiu vynmedžiu.

3. AGROTECHNIKOS PRIEMONĖS

Sodinimo laikas. Kadangi šalyje žiemos dažnai būna permainingos, su besikaitaliojančiais šiltais ir šaltais periodais, o jauni sodinukai nespėja per rudenį gerai įsišaknyti, vynmedžius patartina sodinti ne rudenį, o pavasarį – balandžio pabaigoje – gegužės pirmoje pusėje (nevegetuojančius sodinukus) arba šalnoms praėjus (vegetuojančius sodinukus iš indelių su žemėmis). Sodinukus daug saugiau per žiemą išlaikyti sandėliavimo vietose, o pasodinti pavasarį. Žiemą jie juk nepaaugs, o rizika tikrai didelė.

Sodinukai vynuogynui įveisti turi būti pakankamai subrendę, o kasant, transportuojant ir sodinant šaknys negali būti padžiūvę.

Genėjimas ir formavimas. Žiemai nedengiamus vynmedžius geriau genėti po didesnių šalčių, vasario pabaigoje – balandžio pradžioje, tačiau prieš prasidedant aktyviai fiziologiniai veiklai. Jei vynmedžio atsparumas yra „ribinis“ protinga būtų formuoti daugiakamienę formą, kai paliekami 3-6 skirtingo amžiaus kamienai, o po žiemos pašalinami labiausiai nukentėję ir seniausi.

Dengiamas žiemai vynmedžių veisles patogiau nugenėti iš rudens, nes kitaip bus tikrai nepatogu prilenkti visus vynmedžio ūglius ir jį uždengti. Bet visuomet geriausia palikti šiek tiek „rezervo“, t.y. daugiau ūglių ar pumpurų, o antrą galutinį genėjimą atlikti atidengus, po to kai jau pradės sprogti pumpurai ir jau galėsime įvertinti vynmedžio būklę po žiemos.

Tinkamai pasirinkta vynmedžio formavimo sistema, auginimas ant špalerių, geras apšviestumas padidina angliavandenių ir kitų plastinių medžiagų gamybą, o tai leidžia vynmedžiams geriau pasiruošti žiemai.

Augimo ir derėjimo pusiausvyra. Vynmedžių pasiruošimą žiemoti blogina ne tik per gausus derlius, bet ir pavėluotas skynimas. Todėl labai svarbu optimizuoti derlių, genint vynmedį, retinant ūglius, paliekant ne daugiau kaip po vieną žiedyną ant ūglio ir nesuvėlinti vaisių skynimo, ypač vėlyvųjų veislių.

Vynmedžių ištvermingumas būna didžiausias, kai vynmedžiams sudaroma fiziologinė pusiausvyra, tai yra ūglių priauga optimaliai ir subalansuojamas augimo ir derėjimo procesas.

Apsauga nuo ligų. Būtina pritaikyti augalų apsaugos priemonių sistemą nuo ligų ir kenkėjų, kad išlaikytume švarią, nepažeistą ir pakankamai vešlią lapiją bei metūglius iki vegetacijos pabaigos. Ši priemonė ypač svarbi prižiūrint po praėjusios žiemos pašalusius augalus, kurie turi mažą asimiliacinį paviršių ir regeneruoja naujas augalo dalis.

Tręšimas. Daugiamečių augalų ištvermingumui žiemą įtakos turi jų mineralinė mityba. Labai svarbūs šiuo požiūriu yra azotas ir kalis. Ypač pavojinga pertręšti. Dėl per didelio azoto kiekio rudenį vynmedžiai lėčiau stabdo augimą, yra per vešlūs, ūgliai prastai „sumedėja“ – tai mažina jų atsparumą žiemos šalčiams.  Azoto trąšomis tręšiama pavasarį, maždaug balandžio antroje pusėje. Antrąkart, jei reikia, galima tręšti po 2–3 savaičių. Teisingai parinkti azoto trąšų normas galima įvertinus augalų būklę ir lapų cheminių analizių duomenis. Jei derančių vynmedžių metūgliai užauga vidutinio ilgio, lapai yra būdingos veislei žalios spalvos, dažniausiai tręšiama 50–100 kg/ha azoto norma. Antroje vasaros pusėje reiktų nustoti tręšti azotu, nes tai tik skatins ūglių ir naujų lapų augimą, kurie nespės pasiruošti žiemai.

Kalio trūkumas mažina ir vegetatyvinių, ir generatyvinių augalo dalių ištvermingumą.  Sodų ir vynuogynų dirvos, kuriose kalio yra labai daug arba vidutiniškai, dažniausiai tręšiamos 100–200 kg/ha K2O norma. Vynmedžius reikėtų tręšti bechlorėmis trąšomis. Vynmedžių ištvermingumą žiemą gali mažinti nepakankama mityba magniu, boru, geležimi, variu (purškiant vario preparatais prieš netikrąją miltligę būna retai), cinku. Šių mikroelementų trąšų tirpalais patartina vynmedžius 2–4 kartus nupurkšti per lapus.

Kalcis sumažina vandens kiekį ląstelėse ir paskatina augalų grūdinimosi procesus. Fosforas taip pat padidina augalų atsparumą šalčiui, ir jie geriau žiemoja.

Ypač tinka rudeniop patręšti vynmedžius pelenais. Pelenai – vertinga trąša, turinti kalcio, kalio ir fosforo. Pelenuose yra nemažai ir kitų makro- ir mikroelementų: mangano, magnio, silicio, cinko, vario, švino.  Į dirvožemį jų reikėtų įterpti 200–300 g/m².

Pomedžių ir tarpueilių priežiūra. Vynmedžių augimo sąlygos pagerėja ir jie tampa ištvermingesni žiemą, kai reguliariai žolynai šienaujami tarpueiliuose ar tarpueiliai kultivuojami, sistemingai naikinamos piktžolės pomedžiuose ar yra vynmedžiai yra mulčiuojami (agrotekstile ar organinėmis medžiagomis). Šios agropriemonės labai sumažina arba visai eliminuoja gazoninių žolių ar piktžolių konkurenciją su sodo augalais dėl drėgmės, maisto medžiagų ar net šviesos.

Jautrių šalčiams vynmedžių veislių geriausia apsauga nuo žiemos šalčių – jų dengimas.

Šią apsaugos priemonę išnagrinėsime smulkiau sekančiame skyriuje.

 

 VI. DAŽNIAUSIAI NAUDOJAMI VYNMEDŽIŲ DENGIMO ŽIEMAI BŪDAI

Žiemai reikia dengti visus pirmų – antrų metų vynmedžius, o nepakankamai atsparias mūsų žiemai vynmedžių veisles kasmet.

Nepradėkime vynmedžių dengti per anksti, jie turi užsigrūdinti prieš žiemą, tad nedideli šalčiai jiems tikrai nepakenks. Paprastai vynmedžius dengiame lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje, atsižvelgiant į orų prognozes. Geriausia dengti tada, kai oro temperatūra naktį nukrinta žemiau – 8 °C.

Vynmedžius nuo šalčių apsaugosime tik tuomet, jei prilenksime juos prie žemės, prisegsime viela ar prispausime kuo nors sunkiu ir „užklosime“ pasirinkta termoizoliacine medžiaga (žemės, durpės, mulčas, plėvelė ir t.t.) iš viršaus. Augalai juk nesišildo iš vidaus, taigi aukštai suformuoto ir neprilenkto prie žemės vynmedžio aprišimas apsaugos nebent nuo vėjo ir apledėjimo, bet ne nuo ypač žemų minusinių nakties temperatūrų. Tik iš žemės gelmių kylanti į paviršių šiluma (geoterminė energija) šiek tiek sušvelnina žiemos šalčius, kai vynmedis žemai suformuotas ir/ar prilenktas prie žemės ir „apklotas“ iš viršaus (o idealiu atveju dar ir sniegas užkloja minėtus apdangalus). Temperatūra po „apklotu“ esant dideliems šalčiams taip pat bus „minusinė“, tačiau vynmedžiai kaip žinote juk turi savo atsparumo žiemos šalčiams ribas, o tas kelių laipsnių skirtumas po „apklotu“ ir leis temperatūrai neperžengti pavojingos vynmedžiui ribos.

Geriausia, pigiausia ir net darbo nereikalaujanti dengiamoji medžiaga – sniegas. Jis patikimiausiai apsaugo vynmedžius nuo šalčio. Visos kitos papildomos priemonės – eglišakiai, mulčas, agroplėvelė – daugiausia reikalingi tik jo sulaikymui ir tam, kad susidarytų sniego sluoksnis virš vynmedžio (juk nedažnai pas mus prisninga po 40-50 cm, tad sniego „pakėlimas“ virš vynmedžio su papildoma danga šią problemą išsprendžia…). Savo vynmedžių eilę, kuri pasodinta prie namo įvažiavimo mes dengiame tik su sniegu – valant mašinų parkavimo vietą mes jį sustumiame ant vynmedžių. Tiesa, toks būdas tinka tik gyvenant šalia, nes reikalui esant (t.y. kai nėra sniego ir žada didelius šalčius) galima ką nors greitai užmesti apsaugai.

Renkantis dengimo būdą reiktų atsižvelgti ir į Jūsų regionui būdingą sniego dangos storį ir dienų su sniego danga skaičių. Žemiau pateikiame porą žemėlapių:

Visiškai besniegę ir ypatingai šaltą žiemą vynmedžius patikimai gali apsaugoti tik dengimas žemėmis ar durpėmis (~20-30 cm sluoksniu)

1. Dengimas žemėmis. Dažniausiai naudojamas vynmedžių dengimo būdas pramoniniuose šiauriniuose vynuogynuose (Rusijoje, Ukrainoje, Kanadoje) yra jų prilenkimas prie žemės (dažnai vynmedžiai formuojami ant žemo kamieno, kad būtų patogiau) ir viso vynmedžio užkasimas žemėmis.

6genejimas

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

Žemė puiki ir nemokama izoliacinė medžiaga, net ir esant dideliems šalčiams po dirvos paviršiumi temperatūra yra aukštesnė nei išorėje. Prieš užkasant atliekamas dalinis ar pilnas genėjimas, ūgliai jei reikia surišami, prispaudžiami akmenimis ar plytomis prie žemės (galima ir prisegti su storos viela ar panašiai). Vynmedžiai apariami iš abiejų pusių, arba apkasami kastuvu. Žemių kauburys turi būti 20-30 cm aukščio, tada jis patikimai apsaugo nuo didelių šalčių net ir besniegę žiemą.

24_Siemaszko

Neblogai būtų prie kiekvieno vynmedžio kamieno įsmeigti po kokį nors kuoliuką, kad pavasarį būtų aišku kurioje vietoje yra vynmedis ir būtų lengviau atkasti, tačiau tai nėra būtina. Vynmedžius reikia atkasti praėjus didesniems šalčiams (dažniausiai balandžio pradžioje), kol dar nepradėjo brinkti pumpurai. Būna ir  specialūs padargai traktoriams padedantis „atkasti“ vynmedžius po žiemos (žiūr. nuotrauką žemiau).

Zemes nuvalymas

 

 

 

 

 

 

 

 

Šį dengimo būdą mes išbandėme ir savo „užmiesčio“ vynuogyne Magūnų k. (Švenčionių raj.), kur žiemos būna ypač atšiaurios, o žemiausia mūsų užfiksuota temperatūra buvo    -33 °C. Tie vynmedžiai, kurie buvo užkasti žemėmis nenukentėjo net ir tą šaltą žiemą.

Žemėmis apkasamos ir skiepytų vynmedžių skiepijimo vietos, ypač tai būtina daryti pirmas tris žiemas.

2. Dengimas mulču. Šienas, šiaudai, medžio drožlės, pjuvenos, smulkinta medžio žievė, durpės ar kompostas taip pat sulaiko šilumą, o svarbiausia sniegą. Tačiau šios medžiagos ne visada prieinamos, o kainuoja brangiau nei žemės iš tarpueilių. Bet mažuose nekomerciniuose vynuogynuose toks dengimo būdas yra įmanomas. Galima ant mulčo iš viršaus uždėti papildomai elgišakių, jie apsaugos nuo išpūstymo ir sulaikys sniegą.

Dengimas sienu

Sienas 2

 

 

 

 

 

 

Kai kurios iš jų – pvz. šienas, šiaudai – neretai privilioja graužikus, todėl reiktų pasirūpinti ir nuodais. Durpės, pjuvenos rūgština dirvą, todėl pavasarį jas reiktų nugriebti ir pašalinti.

3.Dengimas eglišakiais (ar pušų šakomis, nendrėmis, meldais). Eglišakiai Lietuvoje dažnai naudojami dengiant šalčiui jautrius augalus (pvz. rožes, rododendrus). Puikiai tinka jie ir vynmedžiams. Tačiau patikimai jie apsaugo tik esant papildomam sniego sluoksniui, todėl tinka tiems regionams, kur yra daugiau mažiau stabili sniego danga. Aišku sniego (kuris kaip jau minėjome yra puikus šilumos izoliatorius) naudojant eglišakius reikia kur kas mažiau, nei tikintis, kad augalą apsaugos vien storas sniego sluoksnis. Saugodami vynmedžius nepamirškime saugoti ir gamtos, tad tikimės mūsų šalies eglynams ir pušynams didelės žalos mes vynuogininkai nepridarysime..

Dengimas pusu sakomis

 

4. Dengimas plėvelėmis. Šiltesniuose Lietuvos regionuose ar arti didžiųjų miestų užtenka vynmedžius žiemai pridengti storesnės agroplėvelės (arba geotekstilės, statybinių orui laidžių plėvelių) 2-3 sluoksniais. Geriausiai tinka šiurkštesnio paviršiaus (geriau laikosi sniegas), baltos spalvos ir orui laidžios (nekaista ir kvėpuoja pavasarį atšilus), tvirtos storesnės plėvelės. Prilenkus vynmedžius plėvele reiktų permesti per vielą esančia iš karto virš vynmedžio (geriausia apie 20-30 cm nuo žemės) suformuojant „palapinę“, o plėvelės galus prispausti akmenimis ar kitais sunkiais daiktais, ar kitaip ją pritvirtinti. Gera mintis yra ir atramų vynmedžiams paslinkimas į šoną eilės atžvilgiu, tuomet suformavus pasvirą kamieną, vynmedžius nuėmus nuo vielų galima juos paguldyti šalia špalerio ir patogiai uždengti plėvele ar kita rulonine termoizoliacine medžiaga. Jei dar užmesime iš viršaus tinklą, tada nereiks naudoti ir akmenų, užteks susmeigti kuoliukus ar vielos smeigtukus (žiūr. apatinę nuotrauką). Dengimas plėvelėmis ar kitomis ruloninėmis medžiagomis (kaip ir dalinai dengimas eglišakiais ar kai kuriais mulčais) turi tokį privalumą, kad skirtingai nuo dengimo žemėmis jis yra sausas ir „švarus“, todėl ypač tinka, kai vynmedžiai yra mulčiuojami nuo piktžolių saugančia geotekstile ar kitokiu ilgamečiu mulču. Mes savo vynuogyne šalia Vilniaus jau ketvirtus metus naudojame būtent šį dengimo būdą.

Dengimas agroplevele

Dengimas agroplevele 1

Dengimas agroplevele 2

 

 

 

 

Dengimas ziemai 2

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

.

.

 

 

.

Skiepyti vynmedžiai. Jei skiepyti vynmedžiai yra atsparios šalčiui veislės ir jų nedengiame žiemai, vis tiek yra būtina apsaugoti nuo šalčio skiepijimo vietą. Ją reiktų apkasti 20-30 cm žemių kauburėliu ar apipilti mulču, arba aparti visą vynmedžių eilę iš abiejų pusių. Ypač tai svarbu atlikti prieš pirmas 3-4 žiemas. Pavasarį atšilus skiepo vietą būtina atkasti, kad nepradėtų augti šaknys iš įskiepio.

.

VII. PAŠALUSIŲ VYNMEDŽIŲ PRIEŽIŪRA

Pašalusių vynmedžių genėjimas. Atlikus pumpurų ir ūglių mėginių pjūvius ir įvertinus vynmedžių pašalimo laipsnį sprendžiame kaip juos genėti.

L_IMG_fig3

.

.

.

.

.

Labai pašalusius vynmedžius galima genėti dar neprasidėjus vegetacijai. Išpjaunami nušalę ūgliai ir šakos, o pašalusios patrumpinamos iki sveikos medienos.

Jei vynmedžiai mažiau pašalę, geriau po žiemos palaukti, kol jie išsprogs ir pradės iš sveikesniųjų metūglių pumpurų leisti naujus ūglius. Gegužės mėnesį išpjaunami pašalusių praėjusių metų ūglių galai aukščiau vešliai augančių ūglių. Nušalusios daugiamečių šakų dalys nupjaunamos. Taip genint, galima tiksliau išpjauti pažeistas augalo dalis. Tuo laiku išgenėti vynmedžiai augs silpniau negu genėti iki vegetacijos pradžios, tačiau tai nėra taip jau blogai.

Jei vynmedžių nedengėte, bet buvo sniego ir vynmedžiai nušalo iki sniego dangos arba stipriai pašalo kamienas, tokius vynmedžius rekomenduojama nupjauti žemiau nušalusios vietos su dalimi sveiko kamieno. Svarbu, kad liktų bent 5–10 cm nepašalusio kamieno virš skiepijimo vietos (jei vynmedis skiepytas). Vėliau, žemiau pjūvio išsprogus miegantiems pumpurams, pradeda augti ūgliai, iš kurių paliekamas vienas pats gražiausias, o kiti pašalinami. Patartina naują vešliai augantį ūglį pririšti prie kuolo, kad neišlūžtų. Taip pat jauną ūglį būtina apsaugoti nuo ligų, kenkėjų. Taip nupjauti ir gerai prižiūrėti stipriai pašalę ar nušalę vynmedžiai pradeda derėti daug greičiau, negu atsodinti nauji.

Pašalusių vynmedžių mityba. Po šaltos žiemos pašalusius vaismedžius rekomenduojama patręšti šiek tiek didesnėmis azoto trąšų normomis. Azotas skatina brazdo veiklą ir padeda vaismedžiams greičiau regeneruoti pažeistus organus.

Priklausomai nuo pašalimo laipsnio, sutrinka medžiagų apykaita tarp atskirų augalo dalių. Medžiagų apykaitos sutrikimo neigiamiems padariniams sušvelninti vynmedžius keletą kartų patartina nupurkšti kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais. Vynmedžių regeneraciją itin pagerina boras ir cinkas. Papildomas tręšimas per lapus labai svarbus tais atvejais, kai pašąla vynmedžių šaknys ir sutrinka jų funkcijos.

Optimizuoti mitybą padeda tinkamas dirvos drėgnumas. Jei vynmedžiai pašalę, o pavasaris sausas ir šiltas, dirva greitai išdžiūsta ir augalai atsigauna prasčiau. Tokiu atveju labai naudinga vynmedžius palaistyti.

 

Literatūros sąrašas:

  1. Anatomy of Grapevine Winter Injury and Recovery, M.Goffinet
  2. Winter Cold Damage and Vine Fruitfulness, Michelle Moyer
  3. Cold Hardiness of Grapes: A Guide for Missouri Growers, M.B. Odneal
  4. Winter Injury to Grapevines and Methods of Protection, T. J. Zabadal
  5. Cold-Hardiness Evaluation of Grapevine Buds and Cane Tissues, Lynn J. Mills ir kt.
  6. Grapevine Cold Hardiness, G. Stanley Howell
  7. http://www.manoukis.lt/print_forms/print_st_z.php?s=1482&z=70
  8. http://www.asu.lt/nm/l-projektas/produktyvumas/99.html
  9. http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/augalininkyste/1088-augalu-ziemojimas-priklauso-ne-tik-nuo-oro
  10. http://www.botanikos-sodas.vu.lt/docs/disertacija1.pdf

Comments are closed.